sustumtinis

2 sustumtìnis, -ė adj., smob. (2) menk. 1. Lnkv, Rm, Škn, Klm, Rdn, Vkš, NdŽ kas negražaus sudėjimo, sudribęs, kerėpliškas: Tokia sustumtìnė: atsisėdo – išsižergė, išsiplėtė DūnŽ. Sustumtìnė tokia, kaip grūstuvys, nėks ne šokti neveda Krš. Tas bernas tikras sustumtìnis, kaip meška Jnš. Negražus vyras, toks sustumtìnis – nėra į ką i pažiūrėt Šd. Ale, sako, i akys: mokytas vyras sustumtìnę išsirinko Ps. Klebonas turėjo juoduką [arklį] sustumtìnį Ėr. 2. kas neišauklėtas, prasčiokas: Ta jau tas Jonas tik sustumtìnis Pp. Kaime buvo tokia sustumtìnė, o kai mieste pagyveno – nebepažinsi Sdb. 3. NdŽ, Ėr, Krč, Paį, Brž kas nevikrus, niekam tikęs; liurbis, tinginys: Muno vyras toks sustumtinis: kur pastatai, ten stova Vkš. Mūsų mergiotė tokia sustumtìnė – stumk ją ir trauk Jnšk. Sustumtìnė duktė kol padirbs darbą, kitos jau seniai bus atlikę Upt. Tu, Jonai, didelis sustumtìnis – nė pasirangyt negali Ps. Toks sustumtìnis – nieko nemoka pasidirbt Ėr. Kas gi gali tekėt už tokio sustumtìnio Pbr. Turim keturis arklius, ale visi tokie sustumtìniai Vb. ^ Bėda mano paskutinė, kad jinai (pati) sustumtìnė Grž. Tos pamergės sustumtinės, šešių šmotų sudėtinės LTR(Žg). Pasvalietės sustumtìnės, penkių šmotų sudurtinės Grž.